| Poezija |
Gulbės
Dvi gulbės plaukioja gražiai
Apsikabinusios meiliai.
Ir laukia kai jiems reiks išskrist
Į tolimus,gražius kraštus.
Staiga ryte pašovė jį
Tą gulbiną,ta gražujį.
Nekaltas buvo juk gi jis
Už ką toksai žiaurumas?
Nuo to laiko gulbelė
Vis plaukioja toj vietoje.
Ji braukia skaisčia ašarą
Ir laukia vis gi jo.
Bet ji neištvėrė to skausmo
Norėjo mirt kartu su juo.
Ir štai nusprendė vargšė ji:
-Aš greitai būsiu su tavim.
Pakilo ji aukštai,aukštai.
Suglaudė savo sparnučius.
Ir krito ji ant akmenų
Iš meilės mirdama.
|
| | | | | | | |
| Recenzijos |  leliuke | 21 birž 2008 17:37 |  gaila gulbės...liūdna pabaiga...
| Savininko atsakymas: |
Man irgi gaila,  bet taip turėjo nutikti,nes jeigu tavo didžiausia meilė miršta tai ir gyvenimo nėra,norisi irgi mirti  Ačiū už komentarą  |
|
| Pridėti recenziją |  |
Atsiprašome, rašyti recenzijas gali tik registruoti vartotojai. | |
|
Հայերեն
Беларуская
Nederlands
English
Français
ქართული
Deutsch
Lietuvių
Русский
Українська
