| Poezija |
Mirtis
Tavo kūnas jau toli,
Tačiau siela visada su manimi...
Ašarų pakalnės puošė tavo mirtį,
Tačiau už išėjimą negaliu tavęs pagirti...
Tai buvo pats lengviausias būdas tau iškeliaut iš čia
Ir palikt mane kentėti vieną, verkt dėl tavęs nakčia.
Maniau, kad man tavęs nereikia, šonan tave variau,
Bet kai tu palikai mane, tik tada aš viską supratau.
Kenčiu dėl visko kas įvyko ir dėl to ką tada tau pasakiau,
Gal jei nebūčiau sakius, tu būtum bent kiek manęs arčiau?
Noriu pajusti tavo kvapą, sielą, kūną prie savęs,
Bet per vėlu jau, negaliu pajust tavęs...
Nejau tu negalvojai,
Apie artimus draugus,
Kai tą prakeiktą virvę sau užmovei
Ir palikai visus..?
|
| | | | | | | |
| Recenzijos |  brunetas | 25 rugp 2008 23:06 | Liudnos,siurpokos,bet itikinamos eiles.Skaitau jas(eiles) ir tarsi matau ta nelaimeli"pakabuka"-gaila man jo,na,bet kiekvienas turi pasirinkimo laisve ,kaip ir kada... Nors eiles ir liudnos-liudnos kaip ir pati mirtis,bet parasytos meniskai auksta forma.As taip manau,nes man jos patiko.
| Savininko atsakymas: |
Dėkoju. Tiesiog visos mano eilės yra rašytos iš širdies, gal todėl jos tokios ir gražios. Tikrai nesitikėjau, kad jos kam nors patiks, bet kaip matau vis dėl to šios eilės ir kitiems griebia už širdies.  |
| | студен | 05 spa 2008 01:19 | 10
|
| Pridėti recenziją |  |
Atsiprašome, rašyti recenzijas gali tik registruoti vartotojai. | |
|
Հայերեն
Беларуская
Nederlands
English
Français
ქართული
Deutsch
Lietuvių
Русский
Українська
