| Poezija |
Eilėraštis 2
Atsakimo aš ieškau, kurio nė klausimo nebuvo.
O jei ir buvo, prieš amžių amžius jis pražuvo.
Nerandu erdvės, kurioj erdvė mano būtų tinkama.
O jei nerasiu? Pasmerktas klajoti būsiu visada?
Nevilties ašaros sunkiasi iš raudonų akių:
- Kas man pasakys, kas slepiasi už jų?..
Kodėl žiūrėdamas į sielos gilumos gelmes,
Ten nieko nerandu tik tuštumos tuščias sroves?
Tuščias chaosas užpildė jausmus ir svajones.
Į kokią beprotybę šitas kelias mane nuves?
Ar gali būt atsakimas, kuris nė klausimo neturi?
Ir jeigu taip, nuo ko jis prasidėti turi?
Iliuzija ši palaiko mano gyvį.
Ir ta pati iliuzija turėti viltį.
Užduodu klausimą į kurį pats esu atsakimas,
Bet kaip jį rasti, kai tuštumoj tik vakuumas?..
|
| | | | | | | |
| Recenzijos |  leliuke | 16 spa 2009 21:34 |  Ištikrųjų mūsų gyvenime daug iškyla klausimų.Į juos kartais sudėtinga rasti atsakymus.Kiek gyveni,tiek mokais.Linkiu sekmės!
| | Eva.de.Loran | 17 spa 2009 12:45 | ...,+10
|
| Pridėti recenziją |  |
Atsiprašome, rašyti recenzijas gali tik registruoti vartotojai. | |
|
Հայերեն
Беларуская
Nederlands
English
Français
ქართული
Deutsch
Lietuvių
Русский
Українська
