| Poezija |
Noriu suprast
Tikrovės tyloje jis niekad nedejuoja,
Kai girdi žvakių degančias liepsnas,
Širdies plakimą plunksna atkartoja,
Ant balto lapo užrašydamas žaizdas.
Išteptas popierius beprotiškom mintim,
Kurias pavadinai moralės prabanga,
Be nuovokos perši sveikiems ligas savas,
Agonijoj žaviesi nesibaigiančia kova.
Kuo ypatingas šitoks tavo subtilumas,
Noriu suprast, kam šitiek kariavai,
Visiems juk svetimas tavasis priekabumas,
Juk jiems tas pats, ką apie juos rašai.
|
| | | | | | | |
| Recenzijos |  leliuke | 05 gr. 2009 22:05 |  ...taip...kiekvienas verdam savam katile...
| Savininko atsakymas: |
| pilnai sutinku. ačiū. |
| | drugelis4 | 06 gr. 2009 15:39 | Super... tikra tiesa...
juk yra tokia ištrauka iš Šekspyro soneto ,,Nedūsauk veltui, ašarų neliek, tavęs pasaulis nesupras vistiek..."
Ir gyventi reikia tuo vadovaujantis, nes tik stiprus žmogus kitiems reikalingas, kad ir kokia baisi tiesa bebūtų...
| Savininko atsakymas: |
| dėkui už tokį išsąmų atsakymą.Visada malonu kai esi suprastas. |
|
| Pridėti recenziją |  |
Atsiprašome, rašyti recenzijas gali tik registruoti vartotojai. | |
|
Հայերեն
Беларуская
Nederlands
English
Français
ქართული
Deutsch
Lietuvių
Русский
Українська
