| Poezija |
Kančia
Už ką tokia kančia man paskirta?
Geriau būt degti pragaro ugny.
Šventa, nerimstanti nakties tyla
Bunda lėtai mano šaltoj širdy.
Noriu bėgti nuo visų žmonių
Kančią labai noriu sunaikinti.
Žvelgt kitom akim visad baisu,
Nes tavęs visai bus nematyti.
Šaltos rankos liečia mano veidą
Kęsti šalčio tikrai aš negaliu.
Ausyse girdžiu šventąją aš maldą,
Kai tari tyliu nakties žodžiu.
Kančia ir skausmas begalinis,
Protą sunaikina iš gilaus vidaus.
Liūdesys vis gniuždo neeilinis
Tarsi krentantys lašai iš dangaus.
Noriu skęsti giliai po žeme
Pasinerti giliu vandens dugnu.
Nenoriu likti šiam baisiam sapne
Ir kęsti siaubingų mano kančių.
|
| | | | | | | |
| Recenzijos |  leliuke | 18 Gegužė 2010 19:38 |  ...meilėkartais būna akla ir...tenka kęst...+10
|
| Pridėti recenziją |  |
Atsiprašome, rašyti recenzijas gali tik registruoti vartotojai. | |
|
Հայերեն
Беларуская
Nederlands
English
Français
ქართული
Deutsch
Lietuvių
Русский
Українська
